Trumpa istorija apie kūno kalbą

Kuno kalba

Mokslininkai jau labai seniai pastebėjo sąsajų tarp žmogaus fizinio elgesio ir jo vidinės būsenos bei nuotaikos. Su laiku žmonių kūno kalba tapo mokslu, nagrinėjančiu aplinkinių elgesį ir to elgesio priežastis. Tikslesnis kūno kalbos skaitymas pagelbėjo kasdienėse situacijose, išvengti nesusipratimų, o dažnai ir pasiekti tam tikros naudos sau.
Iki XX a. kažkokių studijų ar raštiškų darbų apie kūno kalbą yra labai mažai.

Pirmieji žinomi ekspertai, nagrinėję kūno kalbą ko gero būtų graikai, ypač Hipokratas ir Aristotelis, kurie domėjosi žmogaus asmenybe bei elgesiu. Iš romėnų būtų galima paminėti Ciceroną, kuris domėjosi jausmais ir gestais.

Daugiau studijų apie kūno kalbą atsirado dabartiniais laikais. Pavyzdžiui Fransisas Beikonas savo knygoje „Mokymosi pažanga“ (išleista 1605 m.) nagrinėjo gestus, kaip šnekamosios kalbos papildymą. Džonas Bulveris savo knygoje „Natūrali rankos istorija“ (1644 m.) rašė apie rankų gestus. Gilbertas Austinas „Chironomia“ (1806 m.) nagrinėjo gestus, pabrėžiančius sakomą kalbą.

Kuno kalba

Čarlzas Darvinas, gyvenęs XIX a. galėtų būti laikomas ankstyvuoju kūno kalbos ekspertu, kuris atliko daug rimtų mokslinių tyrimų apie kūno kalbą. Savo darbuose jis daugiau nagrinėjo etologinį mąstymą. Etologija atsirado kaip mokslas, tiriantis gyvūnų elgesį. Per XX a. šis mokslas išsiplėtė į žmogaus elgesio nagrinėjimą. Etologija, kuri nagrinėja gyvūnų evoliuciją ir jų bendravimą, labai susijusi su žmonių kūno kalba.

Etologai laipsniškai pradėjo taikyti savo išvadas žmogaus elgesiui, įskaitant kūno kalbą. Etologija, kaip psichologija, yra visa apimantis mokslas, kuris paaiškina kūno kalbos supratimą.

Populiarūs ir prieinami kūno kalbos tyrimai, kuriuos mes žinome šiandien, atsirado labai neseniai.

Kuno kalba

Julius Fast savo populiariojoje knygoje „Kūno kalba“ (1971 m.) rašė, kad „... kūno kalba yra dar tokia nauja, kaip mokslas, kad šio mokslo tyrinėtojai galėtų būti suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų...“. Jis buvo grožinės ir ne tik grožinės literatūros autorius, kuris ypač gilinosi į žmonių psichologiją ir elgesį. Jo knyga „Kūno kalba“ buvo viena iš pirmųjų, kuri „atnešė“ šią temą į auditorijas.

Zigmundas Froidas ir kiti psichoanalizės srityje (XIX-XX a.) turėjo gerą supratimą apie kūno kalbą daugeliu aspektų, įskaitant asmeninę erdvę, tačiau jie nesutelkė dėmesio į neverbalinės komunikacijos sąvoką ir neplėtojo kūno kalbos teorijų sava tvarka. Zigmundas Froidas ir panašūs psichoanalitikai bei to meto psichologai buvo susikoncentravę į elgesį ir terapinę analizę labiau, nei į neverbalinį bendravimą.

Kuno kalba

Kitoks požiūris į žmogaus elgesį ir jo kūno kalbą buvo aprašytas Desmondo Moriso knygoje „Nuoga beždžionė“ (1967 m.), bei tolesnėje knygoje „Intymus elgesys“ (1971 m.). D. Morisas, britų zoologas ir etologas, susiejo žmonių elgesį su „gyvuline“ evoliucija. Jo darbas išlieka populiarus ir kontraversiškas, siekiant suprasti žmonių elgesį, ir nors jo teorijos stipriai nenagrinėjo kūno kalbos, tačiau D. Moriso populiarumas 1960-1970 m. prisidėjo prie didesnio susidomėjimo tarp žmonių, nepriklausančių prie mokslo bendruomenės, norinčių labiau suprasti kaip ir kodėl mes jaučiame, elgiamės ir bendraujame.

Kūno kalbos mokslo istorija

Apie tinklalapį

  • Visiems besidomintiems kūno kalbos mokslu.

Naujienlaiškiai

Norite gauti naujienlaiškius apie būsimus renginius?