Psichologas Paul Ekman laikomas vienu svarbiausių kūno kalbos ir emocijų tyrėjų. Jo darbai pratęsė Charles Darwin mintį, kad tam tikros emocijos ir jas atspindinčios veido išraiškos yra universaliai atpažįstamos skirtingose kultūrose. Ekman daug metų fotografavo ir filmavo žmonių veidus, o vėliau šiuos vaizdus rodė tyrimo dalyviams iš skirtingų šalių, įskaitant ir labai nuo pasaulio atskirtas bendruomenes, pavyzdžiui, Fore gentį Papua Naujojoje Gvinėjoje. Rezultatas – žmonės, gyvenantys visiškai skirtingose kultūrose ir net neturintys kontakto su Vakarų žiniasklaida, tas pačias veido išraiškas siejo su tais pačiais emocijų žodžiais.
Ekman išskyrė šešias bazines emocijas, kurios, jo teigimu, yra universalios kūno kalboje: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, šleikštulys/pasišlykštėjimas ir nuostaba.
Šios emocijos laikomos „bazinėmis“ todėl, kad:
- jos pasireiškia anksti žmogaus raidoje;
- turi aiškiai atpažįstamas ir gana panašias veido išraiškas skirtingose kultūrose;
- siejamos su svarbiomis išgyvenimo funkcijomis (pvz., baimė skatina vengti pavojų, šleikštulys – nuodingo ar užkrėsto maisto, pyktis – ginti ribas).
Kiekvienai iš šių emocijų Ekman aprašė būdingas veido raumenų kombinacijas. Pavyzdžiui, baimės išraiškai būdingi pakelti antakiai, įtempti apatiniai vokai ir praverta burna, pasiruošusi šūksniui ar įkvėpimui. Džiaugsmas dažniausiai pasireiškia „tikra“ šypsena – ne tik kilsteli lūpų kampučius, bet ir susiaurina akis, atsiranda raukšlelės akių kampučiuose.
Šie raumenų deriniai vėliau buvo susisteminti į FACS (Facial Action Coding System) – veido veiksmų kodavimo sistemą, kuri leidžia objektyviai aprašyti, kurie raumenys kokiu metu susitraukia.
Svarbus Ekman darbo aspektas – universalių emocijų ir kultūrinių „atvaizdavimo taisyklių“ (display rules) atskyrimas. Nors, kalbant apie kūno kalbą, pagrindinės veido raumenų reakcijos į emocijas yra panašios, skirtingos kultūros išmoko žmones, kada tas emocijas rodyti, o kada – slėpti. Pavyzdžiui, kai kuriose visuomenėse pyktį tiesiogiai rodyti laikoma nepadoru, todėl žmonės jį maskuoja šypsena ar neutralia išraiška, nors „mikro-išraiškos“ gali trumpam pasirodyti veide.
Tai padeda paaiškinti, kodėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kultūros labai skirtingos, nors baziniai emocijų šablonai vis tiek išlieka.
Vėliau Ekman papildė savo sąrašą, pasiūlydamas, kad be šešių bazinių kūno kalbos emocijų, reikėtų laikyti bazinėmis ir tokias kaip panieka, o dar vėliau – ir keletą kitų emocijų (pvz., kaltė, gėda, pasididžiavimas pasiekimu).
Tačiau tiek mokslininkų bendruomenėje, tiek populiariojoje psichologijoje labiausiai paplitęs būtent šešių emocijų modelis. Jis tapo pagrindu daugeliui šiuolaikinių emocijų atpažinimo sistemų, dirbtinio intelekto programų, kurios analizuoja veido išraiškas, ir net tokiose srityse kaip animacijos kūrimas ar klientų aptarnavimo tyrimai.
Svarbu paminėti, kad Ekmano teorija nėra vienintelė – yra ir kitų požiūrių, teigiančių, kad emocijos labiau „konstruojamos“ kultūriškai, o ne yra griežtai įgimtos ir universalios. Tačiau net ir kritiškai žiūrintys autoriai pripažįsta, kad tam tikros veido išraiškos kūno kalboje (ypač reakcijos į staigų pavojų, šleikštulį ar grėsmę) yra labai panašios įvairiose kultūrose ir greičiausiai turi gilius biologinius pagrindus.
Praktiniame lygmenyje Ekmano darbas primena dvi svarbias pamokas. Pirma, veidas – tai itin informatyvi, bet kartu ir lengvai klaidingai interpretuojama „drobė“: mes galime atpažinti pagrindines emocijas, bet negalime tiksliai žinoti, kas jas sukėlė ar ką žmogus galvoja. Antra, bandant perskaityti kito asmens kūno kalbą, šias žinias svarbu naudoti atsakingai – vietoje „magijos“ pažadų („100% atpažinsiu melą iš akių“) verčiau kalbėti apie didesnį jautrumą, empatiją ir gebėjimą pastebėti tiek universalius, tiek individualius žmogaus emocijų raiškos bruožus.