Laikysena yra vienas ryškiausių žmogaus kūno kalbos elementų, turintis tiesioginę įtaką tam, kaip esame suvokiami ir kaip patys jaučiamės įvairiose socialinėse situacijose. Ypač daug diskusijų sukėlė taip vadinamos galios pozos – atviros, plačios laikysenos, kurios, kaip buvo manoma, gali sustiprinti pasitikėjimo savimi jausmą ir net pakeisti fiziologinius rodiklius. Idėja išpopuliarėjo 2010 m., kai paskelbtas tyrimas teigė, kad vos dvi minutės galios pozoje gali padidinti testosterono lygį, sumažinti kortizolį ir paskatinti ryžtingesnį elgesį. Ši teorija greitai pasklido tiek mokslo populiarinimo leidiniuose, tiek verslo, psichologijos ir saviugdos seminaruose.
Vėlesni tyrimai, vis dėlto, privertė šį reiškinį vertinti kur kas atsargiau. Didesnės imties pakartotiniai eksperimentai parodė, kad hormoninių pokyčių po galios pozų poveikis nėra statistiškai reikšmingas, o pradiniai rezultatai tikėtina buvo susiję su per maža tiriamųjų grupe ir metodologiniais apribojimais. Kitaip tariant, dabartiniai moksliniai duomenys nerodo, kad tam tikra poza savaime gali iš esmės paveikti žmogaus biologiją. Tai svarbus pokytis, nes ilgą laiką ši teorija buvo pristatoma kaip beveik universali priemonė padidinti pasitikėjimą sudėtingose situacijose.
Vis dėlto galios pozų tyrimai atskleidė kitą, subtilesnę, bet moksliškai labiau pagrįstą reiškinį. Nors fiziologinis poveikis šiandien laikomas abejotinu, vis dar pastebima, kad subjektyvus pasitikėjimo jausmas gali šiek tiek padidėti. Tai reiškia, kad galios poza gali turėti psichologinės vertės, tačiau jos poveikis yra ribotas ir veikiau susijęs su pojūčiu, jog esame labiau pasiruošę ar mažiau įsitempę. Šį efektą mokslininkai sieja ne su „išorinės galios“ demonstravimu, o su kūno grįžtamuoju ryšiu – kai kūnas suteikia smegenims signalą, kad situacija nėra grėsminga.
Tuo pačiu verta pabrėžti, kad ne tiek galios poza padidina pasitikėjimą, kiek susitraukusi ir uždara laikysena jį sumažina. Žmogus, stovintis ar sėdintis susigūžęs, pečius nuleidęs, rankas laikantis arti kūno, dažniau jaučiasi labiau įsitempęs, uždaras ar nepasitikintis savimi. Todėl iš praktinės pusės laikysenos keitimas gali padėti ne dėl to, kad sukuria galią, o todėl, kad pašalina kūno siunčiamus signalus, siejamus su nerimu ar nesaugumu.
Šiuolaikinės mokslinės apžvalgos taip pat pabrėžia, kad laikysena turi reikšmę ir socialiniam suvokimui. Atvira, tiesi, simetriška laikysena dažnai interpretuojama kaip pasitikėjimo, stabilumo ir dėmesingumo ženklas. Susigūžusi arba nuolat kintanti laikysena gali būti vertinama kaip nerimo, nepasirengimo ar emocinio diskomforto požymis. Dėl šios priežasties laikysena išlieka svarbi komunikacijos dalis, tačiau jos interpretacija turi būti derinama su kitais neverbaliniais signalais ir situacijos kontekstu.
Apibendrinant galima teigti, kad naujausi tyrimai leidžia suformuluoti subalansuotą išvadą: galios pozos nėra stebuklinga priemonė pasitikėjimui padidinti, o jų fiziologinis poveikis daugeliu atvejų nepasitvirtino. Tačiau atvira ir tiesi laikysena vis tiek gali turėti praktinės naudos – ji padeda sukurti geresnį pirmą įspūdį, palaiko aiškesnį emocinį buvimą situacijoje ir gali šiek tiek pagerinti subjektyvų savijautos vertinimą. Todėl laikyseną verta vertinti ne kaip greitą būdą „tapti galingu“, o kaip natūralų, nuolat veikiantį komunikacijos ir savijautos elementą, kurį galima sąmoningai ugdyti.