Rankų gestai yra vienas ryškiausių ir universaliausių neverbalinės komunikacijos elementų. Tyrimai rodo, kad žmogaus rankų judesiai padeda sustiprinti žodinę informaciją, aiškiau perteikti mintis ir padeda klausytojui geriau suprasti pateikiamą žinutę. Kita vertus, tam tikri gestai gali sukurti įspūdį, jog kalbėtojas jaučia stresą, yra nesaugus ar slepia informaciją. Dėl to gebėjimas naudoti rankų gestus natūraliai, bet kontroliuotai, yra svarbi komunikacijos įgūdžių dalis.
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad rankų judesiai yra glaudžiai susiję su mąstymo procesu. Psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės, kurie gestikuliuoja, dažnai ne tik geriau perteikia informaciją, bet ir efektyviau ją apdoroja. Gestai tarsi „išlaisvina“ kognityvinę apkrovą, nes dalis informacijos išreiškiama kūnu, o ne vien kalba. Tai ypač ryšku aiškinant sudėtingas temas arba perteikiant abstrakčias idėjas, kai rankų judesiai padeda vizualizuoti mintį ir ją struktūruoti. Šį ryšį patvirtina tyrimai, kurie rodo, jog gestikuliuojantys kalbėtojai suvokiami kaip įtraukesni ir kompetentingesni.
Natūralumas yra vienas iš esminių gestų efektyvumo kriterijų. Per didelis rankų aktyvumas gali atrodyti chaotiškas, blaškyti dėmesį arba sukurti įspūdį, kad žmogus stengiasi paslėpti nervingumą. Priešinga situacija – visiškas gestų vengimas arba rankų slėpimas kišenėse, už nugaros ar po stalu – taip pat gali siųsti klaidinančius signalus. Tokia laikysena dažnai interpretuojama kaip uždarumas, įtampa ar nepasitikėjimas savimi. Tyrimai rodo, kad per daug ribojant judesius, kūnas siunčia nerimo ženklus net tada, kai žmogus stengiasi atrodyti ramus.
Svarbi ir gestų sinchronizacija su kalba. Gestai turėtų praturtinti mintį, o ne būti atsitiktiniai. Pavyzdžiui, akcentuojant svarbią žinutę, tinka tvirtas, lėtas rankos judesys; aiškinant procesą – kryptį ar seką perteikiantys gestai; abstrakčioms sąvokoms – formos ar dydžio simboliniai judesiai. Kai gestai dera su turiniu, klausytojui lengviau sekti mintį, o komunikacija tampa sklandesnė. Priešingai, nesinchronizuoti ar prieštaraujantys gestai gali kurti vidinio nesuderinamumo įspūdį, net jei žodžiai yra logiški.
Gestai yra ir kultūriškai priklausomi. Nors dauguma rankų judesių yra universaliai suprantami, kai kurie jų turi skirtingas reikšmes atskirose kultūrose. Dėl šios priežasties viešo kalbėjimo metu, kitokios kultūros šalyse, svarbu vengti pernelyg specifinių gestų, kurie gali būti neteisingai interpretuoti. Pavyzdžiui, rodymas pirštu, delno kryptis ar tam tikri simboliniai judesiai kai kuriose šalyse laikomi nepagarbiais. Kultūrinis kontekstas lemia, kiek natūralūs ir priimtini yra gyvi rankų judesiai, todėl komunikacijoje būtina atsižvelgti į auditorijos foną.
Nervingi gestai – tokie kaip nuolatinis pirštų trynimas, delnų gniaužimas, daiktų maigymas, drabužių tampymas ar plaukų lietimas – dažnai yra nesąmoninga emocinės įtampos išraiška. Tai vadinamieji „savęs raminimo gestai“, kurie padeda žmogui nusiraminti, tačiau pašnekovui gali atrodyti kaip nerimo ar nepasitikėjimo ženklai. Tokius judesius galima valdyti tik tada, kai žmogus pirmiausia suvokia juos kaip savo elgesio dalį. Sąmoningumo ugdymas, pasiruošimas pokalbiui ir kvėpavimo kontrolė padeda sumažinti tokių gestų poreikį.
Apibendrinant galima teigti, kad rankų gestai yra svarbus komunikacijos įrankis, padedantis aiškiau perduoti mintis ir kurti ryšį su klausytoju. Geriausi gestai yra tie, kurie atrodo natūralūs, dera su kalba ir neperžengia dėmesio ribos. Vengiant tiek pernelyg aktyvaus, tiek visiškai suvaržyto gestikuliavimo, galima išlaikyti balansą tarp profesionalumo ir žmogiškumo. Komunikacijos tikslas nėra slėpti rankas ar jas sureikšminti – svarbiausia suprasti, kaip jos gali padėti perteikti aiškią ir įtikinamą žinutę.