Mehrabiano 7–38–55 taisyklė yra viena labiausiai paplitusių, bet kartu ir labiausiai neteisingai interpretuojamų neverbalinės komunikacijos formulių. Dažnai teigiama, kad tik 7 % komunikacijos sudaro žodžių turinys, 38 % – balsas, o net 55 % – kūno kalba. Šis teiginys plačiai cituojamas viešojo kalbėjimo, pardavimų ir psichologinio įtaigumo kontekstuose, tačiau daugeliu atvejų jis neatitinka mokslinės realybės. Norint suprasti šios taisyklės reikšmę, būtina ją nagrinėti taip, kaip ją pristatė pats jos autorius – psichologas Albert Mehrabian.
Taisyklė kilo iš dviejų 1960-ųjų pabaigoje ir 1970-ųjų pradžioje atliktų Mehrabiano eksperimentų. Pirmasis tyrimas analizavo, kaip žmonės vertina emocinį žinutės toną, kai girdimas tik balsas. Antrajame tyrime dalyviams buvo rodomos veido išraiškos, derinamos su žodžiais, išreiškiančiais skirtingas emocijas. Svarbiausia sąlyga – žodinė žinutė prieštaravo balsui arba veido išraiškai. Šiuose specifiniuose konfliktinėse situacijose dalyviai pasitikėjo neverbaliniais signalais labiau nei žodiniais. Iš čia ir atsirado proporcijos 7 % (žodžiai), 38 % (balsas) ir 55 % (veidas).
Tačiau Mehrabian pats ne kartą yra pabrėžęs, kad ši taisyklė negali būti taikoma visai komunikacijai, o tik emocijų ir nuostatų perdavimui esant prieštaravimui tarp žodžių ir neverbalikos. Kai žodinė informacija ir kūno kalba dera tarpusavyje, taisyklė netenka prasmės. Be to, Mehrabiano eksperimentuose buvo naudojami vienos reikšmės žodžiai, tokie kaip „patinka“ ar „nepatinka“, o ne sudėtingas sakinys ar argumentuota žinutė. Todėl negalima teigti, kad žodžiai yra menkaverčiai – jie svarbiausi visoms informacinėms, analitinėms ir faktinėms žinutėms.
Šiuolaikiniai tyrimai taip pat atkreipia dėmesį, kad neverbalinė komunikacija yra papildantis, o ne pakeičiantis informacijos kanalas. Kūno kalba, balsas ir intonacija padeda interpretuoti emocijas, intencijas ir santykių dinamiką, tačiau jie nepateikia konkretaus turinio. Pavyzdžiui, iš tono ir veido išraiškos galime suprasti, ar žmogus yra nusiminęs, bet vien tik iš kūno kalbos nesužinosime, kokia yra jo argumentacija, tikslai ar faktai.
Svarbu pabrėžti, kad klaidingas taisyklės taikymas dažnai kyla iš noro supaprastinti komunikacijos sudėtingumą. Viešojo kalbėjimo mokymuose neretai tvirtinama, kad žodžiai beveik nesvarbūs, todėl kalbėtojai turėtų daugiau dėmesio skirti kūno kalbai. Šią idėją kritikuoja akademinė bendruomenė, nes ji gali paskatinti ignoruoti esminį komunikacijos aspektą – aiškų, struktūruotą ir logišką žinutės turinį. Net pats Mehrabian yra viešai pasakęs, kad jam nepatinka, jog taisyklė naudojama aplinkybėms, kurioms ji niekada nebuvo skirta.
Vis dėlto taisyklė turi vertę tam tikrame kontekste. Ji parodo, kad žmonės stipriai remiasi neverbalika emocinėse situacijose, ypač kai kyla prieštaravimas tarp to, kas sakoma, ir tarp to, kaip žmogus elgiasi. Šiuo aspektu taisyklė primena, kad nesuderinta kūno kalba gali sumažinti pasitikėjimą, o nuoseklūs neverbaliniai signalai padeda žodinei informacijai būti priimtai aiškiau ir patikimiau.
Apibendrinant galima teigti, kad Mehrabiano 7–38–55 taisyklė nėra universali komunikacijos formulė. Ji galioja tik specifinėms emocinėms situacijoms, kuriose žodžiai ir neverbaliniai signalai prieštarauja vieni kitiems. Kituose kontekstuose žodinis turinys išlieka pagrindinis informacijos šaltinis, o kūno kalba ir balsas veikia kaip papildomi, bet reikšmingi interpretacijos elementai. Supratus tikrąją taisyklės reikšmę, galima tiksliau vertinti komunikacijos procesą ir išvengti supaprastintų, klaidinančių teorijų.