Kūno kalba yra sudėtinga, daugialypė komunikacijos forma, tačiau populiariojoje žiniasklaidoje ji dažnai supaprastinama iki lengvai išmokstamų „taisyklių“. Tokios interpretacijos žada galimybę greitai suprasti žmogaus mintis ar ketinimus pasitelkus vos kelis gestus, bet moksliniai tyrimai rodo, kad realybėje neverbalinis elgesys yra gerokai sudėtingesnis. Gestai, laikysena ir mimika turi daug galimų reikšmių, todėl jų interpretavimas reikalauja konteksto ir platesnio situacijos supratimo. Dėl šios priežasties dauguma populiarių teiginių apie kūno kalbą laikomi mitais, kurie gali klaidinti arba vesti prie neteisingų išvadų.
Vienas gajausių mitų teigia, kad sukryžiuotos rankos visada reiškia uždarumą arba gynybinę poziciją. Nors tokia laikysena gali kartais rodyti diskomfortą ar norą atsiriboti, tyrimai rodo, kad ji dažnai pasireiškia dėl visai kitų priežasčių: patogumo, šalčio, įpročio ar tiesiog neutralaus poilsio gesto. Vieno ženklo interpretavimas kaip emocinės būsenos įrodymo yra nepatikimas, todėl mokslinėje literatūroje akcentuojamas elgesio nuoseklumas ir pokytis nuo įprastos normos, o ne pavieniai gestai.
Kitas paplitęs mitas – kad akių kontakto vengimas visada rodo melą. Moksliniai tyrimai šį teiginį paneigia: žvilgsnio vengimą gali lemti drovumas, nerimas, kultūriniai skirtumai ar tiesiog asmeninis bendravimo stilius. Kai kurie žmonės, priešingai, gali palaikyti stipresnį akių kontaktą, norėdami atrodyti sąžiningi. Amerikos psichologų asociacija pabrėžia, kad nėra jokio patikimo kūno kalbos ženklo, kuris aiškiai rodytų melą, nes apgaulė yra sudėtingas kognityvinis procesas, kuriame neverbalika yra tik viena nedidelė dalis.
Dar vienas mitas – „žiūrėjimas į kairę reiškia melą, o į dešinę – tiesą“. Ši populiari teorija kilo iš supaprastinto neurolingvistinio programavimo (NLP) aiškinimo, tačiau moksliniai tyrimai nerado jokio patikimo ryšio tarp akių krypties ir melo. Eksperimentai, atlikti tiek laboratorinėmis, tiek realiomis sąlygomis, parodė, kad akių judesiai atspindi mąstymo procesą, o ne sąmoningą melavimą.
Prie mitų prisideda ir įsitikinimas, kad veido išraiškos visada atspindi žmogaus tikrąsias emocijas. Nors pagrindinės emocijos yra universalios, žmonės dažnai slopina arba maskuoja savo jausmus dėl socialinių normų, kultūrinių taisyklių ar situacijos svarbos. Tai ypač ryšku profesinėje aplinkoje, kur tikėtinas „emocijų valdymas“. Todėl viena išraiška nebūtinai atspindi vidinę emocinę būseną.
Priežastis, kodėl šie mitai tokie patrauklūs, yra žmogaus polinkis ieškoti greitų paaiškinimų ir supaprastintų taisyklių, padedančių orientuotis socialinėje aplinkoje. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kūno kalba turi būti vertinama kompleksiškai – atsižvelgiant į situacijos kontekstą, žmogaus įpročius, kultūrinius skirtumus, emocinę būseną ir verbalinės informacijos turinį. Izoliuoti gestai nėra pakankami diagnozuoti emocijų ar ketinimų.
Šiuolaikiniai neverbalinės komunikacijos ekspertai skatina sutelkti dėmesį ne į pavienius gestus, o į elgesio pokyčius. Jei žmogaus kūno kalba staiga pasikeičia esant tam tikram klausimui ar situacijai, tai gali signalizuoti emocinį diskomfortą. Tačiau ir tokie pokyčiai nebūtinai reiškia melą ar priešiškumą – jie gali būti susiję su nerimu, nuovargiu ar asmenine patirtimi. Mokslinis požiūris į neverbaliką pabrėžia, kad patikimiausia informacija gaunama derinant žodinius ir neverbalinius signalus bei stebint jų tarpusavio atitikimą.
Apibendrinant galima teigti, kad populiarūs mitai apie kūno kalbą dažnai supaprastina sudėtingus psichologinius procesus ir gali iškreipti tarpasmeninio bendravimo interpretacijas. Kūno kalba yra informatyvi, tačiau tik kaip papildomas konteksto elementas, o ne kaip galutinis vertinimo įrankis. Norint tiksliai suprasti žmogaus būseną, būtina analizuoti visumą, o ne remtis vien simbolinėmis taisyklėmis.