Mintis, kad melą galima lengvai atpažinti iš kūno kalbos, yra gaji tiek populiariojoje literatūroje, tiek filmuose ir televizijoje. Vis dėlto moksliniai tyrimai rodo, kad tikrovė kur kas sudėtingesnė. Nors žmonės tiki, kad tam tikri gestai ar žvilgsnio kryptis išduoda melą, dauguma šių įsitikinimų neturi tvirto empirinio pagrindo. Melas yra daugialypis psichologinis procesas, o kūno kalba, nors ir atskleidžia emocijas ar vidinę įtampą, nėra patikimas jo identifikavimo įrankis.
Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mitų – kad meluojantis žmogus vengia akių kontakto. Tyrimai rodo, kad ši prielaida yra netiksli. Kai kurie žmonės vengia žvilgsnio dėl drovumo, nerimo ar kultūrinių skirtumų, o kiti – kaip tik palaiko stipresnį nei įprasta akių kontaktą, bandydami atrodyti įtikinamai. Amerikos psichologų asociacijos apžvalgos nurodo, kad žvilgsnio kryptis, akių kontakto trukmė ar dažnas mirksėjimas nėra patikimi melo rodikliai.
Moksliniai duomenys taip pat rodo, kad profesionalai, pavyzdžiui, policijos pareigūnai ar saugumo specialistai, dažniausiai melą atpažįsta tik šiek tiek geriau nei eiliniai žmonės. Tai patvirtino įvairios meta analizės, nagrinėjusios dešimtmečius vykdytus tyrimus apie apgaulės atpažinimą. Vidutinis tikslumas dažniausiai siekia apie 54–57 %, o tai reiškia, kad net ekspertai klysta beveik taip pat dažnai kaip ir pataiko. Todėl populiarūs teiginiai, kad „patyrę profesionalai gali išskaityti melą iš veido“, nėra pagrįsti mokslu.
Nors tam tikros kūno kalbos reakcijos – pavyzdžiui, neramūs rankų judesiai, kūno įtampa ar pakitęs balso tonas – gali rodyti emocinį diskomfortą, jos nerodo, kad žmogus meluoja. Šios reakcijos gali būti susijusios su nerimu, socialiniu spaudimu, nepasitikėjimu savimi, kultūriniais skirtumais ar net aplinkos veiksniais. Todėl pasikliauti vienu ženklu yra klaidinga. Patikimiausia yra vertinti visą elgesio kontekstą: kaip žmogus paprastai elgiasi, kokiomis aplinkybėmis vyksta pokalbis ir ar žodžiai prieštarauja įprastam elgesio modeliui.
Kitas dažnai minimas aspektas – mikro-išraiškos, labai trumpos veido reakcijos, kurios, kaip manoma, gali išduoti tikrąją emociją. Nors mikro-išraiškos yra realus fenomenas, jų ryšys su melu nėra įrodytas. Jos gali rodyti emocinį impulsą, bet neatskleidžia, kas jį sukėlė. Pavyzdžiui, žmogus gali trumpai parodyti nerimą dėl situacijos svarbos, o ne dėl to, kad meluoja. Todėl mikro-išraiškos gali būti naudinga informacija emocinei būsenai suprasti, tačiau jos nėra tikslus melo indikatorius.
Melo atpažinimą apsunkina ir individualūs skirtumai. Skirtingi žmonės patiria ir išreiškia emocinę įtampą skirtingai: kai kurie linkę gestikuliuoti, kiti sustingsta; kai kurie kalba greitai, kiti – lėtai. Todėl nėra vieno „melo profilio“, kuris tiktų visiems. Bandymas taikyti universalias taisykles, tokias kaip „žiūrėjo žemyn – meluoja“, dažnai veda prie klaidingų išvadų.
Šiuolaikinė psichologija pabrėžia, kad tiksliausi melo aptikimo metodai remiasi ne pavieniais judesiais, o elgesio pokyčiais. Jei žmogus staiga pradeda elgtis kitaip nei įprastai – pavyzdžiui, tampa labiau įsitempęs, vengia tam tikrų temų arba keičia balso toną – tai gali būti signalas, kad jis patiria emocinę įtampą. Vis dėlto net ir tokie pokyčiai negarantuoja, kad žmogus meluoja, o jie tik rodo, kad situacija jam nėra neutrali.
Apibendrinant galima teigti, kad kūno kalba suteikia daug informacijos apie žmogaus emocinę būseną, tačiau nėra patikimas melo atpažinimo įrankis. Moksliniai tyrimai pabrėžia, kad melą reikia vertinti kompleksiškai, derinant verbalinę informaciją, situacijos kontekstą, elgesio pokyčius ir faktinius duomenis. Kūno kalba gali pasiūlyti užuominų, bet negali suteikti galutinio atsakymo. Dėl šios priežasties tiksliausias sprendimas yra kritiškai vertinti visus informacijos šaltinius, o ne remtis vienu neverbaliniu signalu.