Kūno kalbos mokslo evoliucija

Mokslo apie kūno kalbą perspektyvos labai daug žadančios, nes šiuo metu visose išsivysčiusiose šalyse kūno kalba domisi tiek verslininkai (norintys sudaryti kuo palankesnį įspūdį aplinkiniams), tiek personalo specialistai (atrinkdami kandidatus), tiek eiliniai žmonės, siekiantys daryti tam tikrą įtaką kitiems (sužavėti, manipuliuoti ir pan.).

Yra hipotezė, kad žmonės linkę meluoti, apgaudinėti, manipuliuoti ir apsimetinėti. Tai yra mūsų prigimtyje.
Dėl įvairiausių priežasčių žmonės sąmoningai ir dažnai slepia savo tikruosius jausmus.

Kiti tai žinodami bei tikėdamiesi, kad žmogus kažką slepia, stengiasi įsivaizduoti ir įžvelgti, ką tas asmuo turi mintyse. Noras išsiaiškinti, kas slepiasi po kitų asmenų kaukėmis, natūraliai padidina norą domėtis kūno kalba.

Kūno kalba mums padeda susidoroti ir apsisaugoti nuo netikrumo kaukių. Ypač tai pagelbsti flirto, pažinties metu. Kūno kalba dažnai padeda žmonėms bendrauti ir spręsti santykių problemas, kai sąmoningas elgesys ir žodžiai to nepadaro.
Iki tol, kol kūno kalba kaip mokslas tapo populiarus dabartiniame bendravime ir valdyme, žmonės anksčiau dažniausiai pasikliovė kūno kalba instinktyviai (taip buvo tūkstančius metų).

Ankstyvesni pavyzdžiai, kurie interpretuodavo kitų kūno kalbą, galėtų būti paminėti Amerikos Laukinių Vakarų pokerio žaidėjai. Laimėtojai ne tik turėjo mokėti gerai žaisti pokerį, bet ir būti gerai pasikaustę neverbalinių signalų skaityme, bei savo neverbalinių signalų kontrolėje.
Prieš tai tyrinėtojai bei genčių lyderiai turėjo mokėti skaityti priešų kūno kalbą, t.y. laiku susigaudyti kada pasitikėti, gintis ar pulti.

Žmonės taip pat išmoko skaityti ir gyvūnų kūno kalbą. Piemenys, raiteliai, gyvūnų dresuotojai turėjo mokėti (ir dabar tai turi sugebėti) skaityti gyvūnų kūno kalbą, su kuriais jie susiduria.

Neverbalinių signalų ir jausmų skaitymas yra mūsų genuose. Jeigu mes to neturėtume savo genuose, tai mūsų, ko gero, šiandien nebūtų.