Stresas ir nerimas yra natūralios žmogaus reakcijos į aplinkos iššūkius, tačiau jų poveikis pasireiškia ne tik mintyse ar emocijose – jie taip pat stipriai veikia kūno kalbą. Fiziologinės reakcijos, atsirandančios streso metu, keičia raumenų tonusą, laikyseną, veido išraiškas ir judesių dinamiką. Dėl šių pokyčių aplinkiniai gali pastebėti, kad žmogus išgyvena įtampą, net jei jis nieko nesako. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad stresas daro įtaką neverbalinei elgsenai, tačiau šiuos signalus reikia interpretuoti atsargiai, nes jie nebūtinai rodo nesąžiningumą ar blogus ketinimus.
Vienas dažniausių streso požymių yra raumenų įtampa, ypač kaklo, pečių ir žandikaulio srityje. Dėl padidėjusio simpatinės nervų sistemos aktyvumo kūnas pasiruošia kovos arba bėgimo reakcijai, todėl raumenys sustingsta. Pečiai gali kilti aukštyn, nugara – įsitempti, o žandikaulis – nevalingai įsitempti. Tyrimai rodo, kad ši įtampa koreliuoja su subjektyviu streso lygiu ir dažnai pasireiškia net tada, kai žmogus bando išlikti ramus.
Dažni yra kaklo, veido, lūpų ar plaukų lietimo gestai. Šie veiksmai nėra susiję su melu, nors populiarioji literatūra kartais juos taip interpretuoja. Psichologiniai tyrimai aiškina, kad šie gestai padeda sumažinti vidinę įtampą, nes prisilietimas aktyvina parasimpatinę sistemą ir trumpam ramina organizmą. Tai gali būti ir nesąmoningas bandymas sukurti saugumo pojūtį įtemptoje situacijoje.
Dar vienas ryškus streso ženklas – neramūs pirštų ar rankų judesiai: barbenimas į stalą, daiktų maigymas, žiedų sukinėjimas, nagų kramtymas. Tokie judesiai dažnai kyla iš padidėjusio nervingumo ir yra laikomi auto-reguliaciniais: jie padeda nukreipti perteklinę energiją ir sumažinti emocinę įtampą. Nors tokie signalai gali būti interpretuojami kaip nepasitikėjimas savimi, jie nereiškia neigiamų ketinimų.
Stresas taip pat paveikia kvėpavimą ir balso toną. Žmogus gali pradėti kvėpuoti greičiau, paviršutiniškai, o balsas kartais tampa aukštesnis, tylesnis arba virpantis. Tai tiesiog fiziologinė reakcija į adrenalino ir kortizolio padidėjimą kraujyje. Garsiniai pokyčiai dažnai būna vienas pirmųjų požymių, kad žmogus patiria vidinę įtampą.
Veido išraiškos taip pat gali išduoti nerimą. Suspaustos lūpos, suraukti antakiai, įtempti skruostai ar sutelkta žvilgsnio kryptis – tai ženklai, susiję su organizmo bandymu susikaupti arba apsisaugoti. Neuro moksliniai tyrimai rodo, kad veido raumenų įtampa tiesiogiai susijusi su migdolinės smegenų dalies aktyvumu, kuris stipriai reaguoja į stresą ir galimą grėsmę.
Kūno kalba streso metu taip pat gali pasireikšti laikysenos pokyčiais. Žmogus gali šiek tiek susigūžti, tarsi bandydamas sumažinti savo matomumą, arba atvirkščiai – sustingti labai tiesiai. Šie pokyčiai nėra sąmoningi.
Svarbu pabrėžti, kad stresas ir nerimas negali būti laikomi melavimo požymiais. Nors stresas gali pasireikšti panašiai kaip bandymas nuslėpti informaciją, moksliniai tyrimai rodo, kad vien pagal neverbaliką melą atpažinti yra neįmanoma. Streso signalai dažniausiai rodo emocinę būseną, o ne moralinį žmogaus pasirinkimą. Todėl interpretuojant kūno kalbą būtina atsižvelgti į situacijos kontekstą, asmenybės bruožus ir aplinkybes.
Apibendrinant galima teigti, kad stresas ir nerimas stipriai veikia žmogaus kūno kalbą, tačiau šie signalai neturi vienareikšmės interpretacijos. Jie dažniau atskleidžia emocinę vidinę būseną, o ne ketinimus ar moralinius pasirinkimus. Suprasdami streso neverbalinius požymius, galime geriau vertinti situaciją, padėti kitiems jaustis saugiau ir tiksliau interpretuoti tarpasmeninio bendravimo dinamiką.